Truputi Lietuvi

”Wolfgang-Philipp-Gesellschaft” žmonės tarnauja kūrinijai, šį tarnavimą vadina kūrinijos diakonija. Tikslai yra pavaizduoti schemos dešnėje pusėje apačioj. Kai kurias schemos dalis apžvelgiau iš savo rakurso.

DreieckLiebe Freundlichkeit Gottes = dievo meilė ir drausgiškumas

Glaube = tikėjmas

Geborgenheit = saugumas

Schöpfungsgemäße Verwurzelung = įsišaknyjimasč rementis sukurymu

Gemeinschaft = visuomenė

überlagernde Kreise = vienas kitą dengenčios sritys

Heil = jsganymas

Vielfalt = įvairovė

Frieden = taika

Weltanschauungen, Irenik = tarp pasaulėžiūros įgivendinti taiką

Schöpfungsdiakonie = tarnavimas kūrinijai

Theologie der Vielfalt = įvairovės teologija

Natur, Pflanzen, Tiere = gamta, augalai, gyvūnai

Kultur, Völker, Sprachen, Lebensformen = kultūra, tautos, kalbos, santykių įvairovė

mažas trikampis apie vieną žmogų

didelis trikampis – yra visuomenės

Dievo sukurtas rojaus kampelis – taip galėtume pavadinti mūsų pasaulį. Dievas padarė stebuklą – iš meilės sukūrė pasaulį, žmogų ir iki dabar myli juos. Žmogui suteikė galimybę gyventi šiame nuostabiame rojaus kampelyje, džiaugtis tuo, ką Dievas sukūrė ir mums ką padovanojo. Jame mes gyvename ir po truputį niokojame Dievo suteiktas dovanas. Šią Dievo dovaną ne visi supranta – juk ji mums dovanota, mes turime ją saugoti ir tausoti mūsų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams.

Tai, kad anksčiau minėtas Dievo dovanas ne visi žmonės nori priimti kalba vis labiau isigalintys kompiuteriai. Šiandien žmogus po truputį užleidžia savo vietą darbe vis augančiai ir populiarėjančiai kompiuterių erai. Dabartiniam žmogui rūpi pinigai, pinigai ir dar kartą pinigai. Greit ateis tas laikas, o gal jau ir atėjo, kai sėdėsim namie ir iš nuobudulio numirsime, nes viską, ką gali žmogus padaryti, padarys robotai arba kompiuteriai, kurių tiek daug, kad net pats žmogus negali suskaičiuoti.

Žmogus galvoja, kad turėdamas daug pinigų galės nusipirkti viską – meilę, kalbą, laimę. Jis labai apsirinka, nes tai neįkainojamos vertybės. Dievas sukūrė mus tokiais protingais, kad net mes patys sukūrėm beveik neįmanomų dalykų. Pvz., atominė bomba – tai visai mums nereikalingas ginklas, kurį reikėtų išmesti į ‘’šiukšlių dėžę’’. Tai žmonijos pražūtis, kaip ir įvairūs chemikalai.

Po truputį Dievo duotą gamtą mes išstumiame, lyg būtų pasenusi arba nebereikalinga, o į jos vietą bandome statyti mūsų pakeistą gamtą. Natūralų grožį bandome pakeisti, kuri būtų visada žalia ir graži – tai visi platmasiniai augalai, kurie neturi nei kvapo nei natūralių spalvų.

Tarpusavio supratimas, tai yra bendravimas, tai mūsų visų gyvenimo dalelė, be kurios sunku apseiti šiame pasaulyje, [gyvūnai jie taip pat bendrauja savo kalba]. Kalbos mokėjimas tai dar ne viskas, ją reikia taip pat gerbti ir tausoti, neleisti, kad tavo gimtoji kalba susvetimėtų. Tai yra nevartoti svetimų tautų žodžių, kurie pakenktų tavajai kalbai. Vengdami bendravimo mes po truputi užmirštame gimtają kalbą, vis mažiau ja domimės.

Daugelis žmonių yra ‘’pametę’’ galvas, jų vienas tikslas yra eiti į darbą ir parnešti pinigų, o kur tada lieka bendravimas su draugais, pažįstamais, galų gale su vaikais. Tai ir yra mūsų visuomenės arba žmonijos problemos, kurias reiktų kaip įmanoma greičiau spręsti. Visi čia mano parašyti žodžiai atsispindi šioje nedidukėje schemutėje. Kurią taip nesunku suprasti.

Šiame skyrelyje norėčiau truputį pakalbėti apie gamtą, apie naturalią gamtą, kurią dar nespėjo sugriauti žmogus, kuris yra didžiausias priešas gamtai, mūsų naturaliai gamtai, kuri taip tvarkingai susiskirstė mūsų pasaulį. Ir dar truputį norėčiau užsiminti apie žmones iš ‘’Wolfgang-Philipp-Gesellschaft”, kurie stabdo gamtos išnykimą šiame pasaulyje.

Mes esame protingi, galime gamtą pakeisti, išardyti arba visai sunaikinti. Bet mes negalime jos atstatyti tokios, kokia ji buvo prieš sugriaunant. Juk tereikia tiek mažai, tiek nedaug, kad mūsų gamta neliktų kokia nors dykynė, ar vien tik smėlis ir automobiliai. Jei tik truputį pasistengtumėm išsaugoti mūsų tikrą gamtos grožį. Mes neliktumėm nuskriausti mums atsilygintų gamta, pavasarį pražydusiais žiedais, arba savo nepakartojamu grožiu. Juk gražu matyti dar žmogaus neišardytą ir nesugriautą gamtą.

Visos gamtos aprašyti neįmanoma, nes tai per daug sudėtingas darbas, prireiktų ne vieno šimtmečio, o gal ir amžinybės tai aprašyti.

Giliau pažvelgus į žmoniją mes matome, kad ne kiekvienas tikrą gamtą pažįsta. Tai yra vaikai sulaukę kelerių metų jau ‘’barškina’’ kompiuteriu, bet jei kas jo paklaustų, kur užaugo obuolys – ant šakos ar žemėje – jis tikrai atsakytų, kad žemėje. Turbūt kalčiausi vis dėlto lieka tėvai, kurie savo atžalų nesupažindina su mūsų pasaulio gamtos grožiu.

Ne visi esame nusistatę prieš gamtą blogai – pjauti visus medžius iš eilės -, kurie numoja ranka į visą mūsų gamtą, bet aš sutikau žmonių, kurie bet kokia kainą stengiasi apginti gamtą, neleisti išnykti augalams. Tuo tikslu jie dirba ne vienerius metus ir galime drąsiai teigti, kad jie jau nebe pradžiamoksliai. Tam tikslui jie turi įkūrę savo firmą ”Ahornblatt”, kuri jiem padeda platinti arba išsaugoti labai retus ir užmirštus Vidurio Europos augalus. Per metus jie apkeliauja ne vieną šalį ieškodami itin retų arba užmirštų augalų. Tai jų pačių vadovaujamos nedidelės ekspedicijos. Jiems tai suteikia galimybę vis daugiau ir daugiau pažinti gamtos paslaptis, suteikia daugiau patirties, kuria panaudoja pardavinėdami augalus. Na, o jeigu paklaustum ar neužtenka jums stengtis, ieškoti arba važinėtis, ar neatsibodo? Jie vieningai atsakytų “NE” – tai tik nedidelė dalelė kuo galim padėti gamtai. Firma suteikia galimybių žmonėms neapsiriboti vien įprastais augalais, bet ir įsigyti retesnių rūšių, pasisemti daugiau informacijos.

Šiandien mes matome pilnas parduotuves prikrauto maisto, ko tik sirdis geidžia. Bet nežinome, kaip jis buvo pagamintas, kaip pavyzdį paimkim obuolį – kaip jis užaugo, kuris parduotuvėje gali būti tris, o gal ir daugiau savaitės nei trupučio nepasikeites, vis dar raudonas ir gražus. Na, ir kur to stebuklo paslaptis? Tai joks stebuklas, tai obuolys, prisotintas chemikalų, kurių pilna šiame pasaulyje. Taigi, mano sutikti žmonės vengia chemijos, stengiasi naudoti ekologiškai švarius produktus, kurie yra tikros gamtos užauginti.

As manyčiau, jei pasaulyje atsirastų daugiau tokių žmonių, kaip žmonės iš ”Wolfgang-Philipp-Gesellschaft’’, tai mūsų namai, mūsų pasaulis taptų gražesni ir jaukesni.